Rinkos monetarizmas

Šitas įrašas yra kokia puse metų pavėlavęs, ir jame aprašomos jau anksčiau mūsų tinklaraštyje minėtos idėjos, bet gal dar kam nors bus naujiena, o be to, man jo reikia nuorodoms iš kitų įrašų.

Jau keletą metų buvo aišku, kad S.Sumnerio, D.Beckworth'o, N.Rowe, B.Woolsey, N.Blanchard'o, ir dar keleto makroekonomistų idėjos yra smarkiai susiję ir tuo pačiu skiriasi nuo kitų ekonomistų, bet jos neturėjo pavadinimo. Natūralūs pavadinimai "neomonetarizmas", "naujasis monetarizmas" ar "šiuolaikinis monetarizmas" netiko, nes tuo metu jau arba buvo panaudoti smarkiai nutolusioms nuo įprastinės ekonomikos teorijoms, arba buvo per daug panašūs į tokių teorijų pavadinimus. P.Krugmanas Sumnerį ir kolegas buvo pavadinęs kvazimonetaristais, o galų gale L.Christensenas pasiūlė terminą "rinkos monetarizmas", kuris atrodo baigia prigyti.

Kaip ir bet kuris idėjų rinkinys, rinkos monetarizmas nėra itin griežtai apibrėžtas ir nekintantis, o skirtingi žmonės jį gali suprasti šiek tiek skirtingai. Didžiausias rinkos monetaristų autoritetas S.Sumneris rinkos monetarizmą pabandė aprašyti čia, prieš tai šiek tiek emocingiau - čia, o aš pabandysiu suformuluoti savais žodžiais.

1. Kaip ir įvairių rūšių keinsistai ir tradiciniai monetaristai, rinkos monetaristai sutinka, kad kainos ir atlyginimai linkę keistis lėtai, pripažįsta visuminę pasiūlą ir paklausą, ir mano, kad krizės metu gamybos apimtys yra mažesnės nei galėtų būti, nes dalis norinčių dirbti žmonių negali rasti darbo. Rinkos monetaristai mėgsta akcentuoti atlyginimų nelankstumą, kuris turi akivaizdų "behavioural" paaiškinimą: darbuotojai jautriai reaguoja į atlyginimų sumažinimą.
2. Rinkos monetaristai daug kuo panašūs į M.Woodford'o/G.Eggertson'o pakraipos naujuosius keinsistus. Ir vienų ir kitų svarbiausios išvados praktiniais klausimais dažnai sutampa, pvz. tiek vieni tiek kiti pripažįsta lūkesčių svarbą makroekonomikai, nemano, kad nulinės palūkanų normos yra neįveikiama kliūtis (nors naujųjų keinsistų nuomonių tuo klausimu yra įvairių), ir sutaria, kad monetarinė politika yra pranašesnė už fiskalinę. Kai kurie naujieni keinsistai, pvz. L.Svensonas arba ponas P.Krugmanas, kai išgeria miltelių iš senkančių savo atsargų ir atvirsta prof. P.Krugmanu, netgi pripažįsta svarbią rinkos monetaristams idėją, kad rinkų prognozės dėl ateities infliacijos ar turto kainų yra patikimesnės nei naudojant modelius gautos ekonomistų (ypač iš konkuruojančių stovyklų) prognozės.
3. Skirtingai nuo naujųjų keinsistų, rinkos monetaristai nemano, kad palūkanų normos yra vienintelis ar netgi pagrindinis mechanizmas, kuriuo perduodamas monetarinės politikos poveikis ekonomikai. Žymiai svarbesni yra tiesiog ateities pinigų kiekio pokyčių lūkesčiai, ir dėl jų atsirandantys kainų pokyčiai tose rinkose, kur kainos yra lanksčios (pvz. vertybinių popierių). Kaip mėgsta sakyti S.Sumneris, dar nei vienam centriniam bankui, norinčiam padidinti infliaciją ir NBVP, nėra iškilę jokių problemų pasiekti tikslą, ir tą žinojo jau viduramžių kunigaikštysčių finansų ministrai. Dėl to rinkos monetaristai mano, kad Japonijos centrinis bankas XX a. pabaigoje ir JAV ir Eurozonos centriniai bankai 2008-2009 metais nepakankamai stengėsi išlaikyti NBVP augimo ir infliacijos lūkesčius, ir taip sukėlė žymiai didesnę krizę nei galėjo būti.
4. Skirtingai nuo tradicinių monetaristų, rinkos monetaristai mano, kad pinigų apyvartos greitis gali būti nestabilus, todėl neskiria daug dėmesio pinigų kiekio matavimui, o svarbesniais monetarinės politikos krypties rodikliais laiko NBVP (nes MV = NBVP) ir įvairių turto rūšių kainų pokyčius.
5. Dar prastesniu monetarinės politikos krypties rodikliu rinkos monetaristai laiko trumpalaikes palūkanų normas, todėl vietoj šiuo metu centrinių bankų beveik visame pasaulyje naudojamo infliacijos taikinio ir trumpalaikių palūkanų normų, kaip instrumento taikiniui pasiekti, siūlo naudoti NBVP taikinį. Taip pat rinkos monetristai mano, kad geriau naudoti NBVP lygio, o ne pokyčių taikinį (jei vienais metais nuo taikinio buvo atsilikta, kitais reikia pasivyti), ir didinti arba mažinti pinigų kiekį priklausomai nuo NBVP prognozių, t.y. nelaukti faktinių NBVP duomenų. Ženkli dalis rinkos monetaristų mano, kad rinkos NBVP prognozės būtų pranešesnės už ekspertų prognozes, todėl pritaria idėjai sukurti NBVP ateities sandrorių rinką (beje, antroje nuorodoje minimas mūsų kolega, žinomas kaip 123).

I am more than a strange loop

Iš tikrųjų D.R.Hofstadterio knyga, apie kurią šis įrašas, vadinasi I Am a Strange Loop. Apie svarbiausią jo knygą Goedel, Escher, Bach jau truputį rašiau čia. Apibendrinant vienu sakiniu, I Am a Strange Loop yra geriausia mano skaityta neevoliucinė knyga apie žmogaus protą ir sąmonę. Joje keletą kartų užsimenama, kad žmonės atsirado evoliuciniu būdu, bet nėra nei vieno sakinio apie tai, kokią įtaką evoliucija galėjo turėti žmogaus protui. Tas buvo itin keista, nes kaip tik tuo pat metu skaitinėjau D.Dennett'o ir S.Pinkerio knygas. Nepaisant to, Hofstadteris apie protą ir sąmonę itin didelių nesąmonių knygoje nešneka, nors kadangi nesiremia evoliucija, keistai atrodo labai akcentuodamas žmogaus gyvenimo įvykių įtaką jo asmenybei. Ir vietomis nukrypsta prisimindamas savo mirusią žmoną bei samprotaudamas apie moralę. Užtat gerai paaiškina tiek Giodelio teoremos esmę ir svarbą, tiek sąmonės filosofų paklydimus apie mąstantį kambarį, zombius ir mėlyną spalvą vietoje raudonos matančius žmones. Be to, Hofstadteris yra žodžių žaismo meistras ir to nebando slėpti, todėl jo knygos normaliai išversti praktiškai neįmanoma, bet užtat įdomu skaityti. Jis taip pat labai mėgsta analogijas, ir jų dažnai įkiša po tris į vieną teiginį, todėl kartais net nervina, bet originalumo tai be abejo dar prideda.
Iš to, ką atsimenu, įdomiausi dalykai tokie:

• "strange loop" reiškia, kad žmogus yra būtybė, galinti galvoti apie savo mintis. Šunys to nemoka, nekalbant apie uodus ir tualeto bakelius, nors jie visi reaguoja į aplinką, ir naudoja energiją siekdami savo tikslų.
• paprasčiausia "keista kilpa", panaši į žmogaus protą, yra Escherio paveikslas, kuriame pavaizduotos viena kitą piešiančios rankos. Bet iš tikrųjų toks reiškinys neegzistuoja. Panašiausias iš egzistuojančių reiškinių Hofstadteriui yra Giodelio teorema, t.y. natūrinių skaičių panaudojimas visoms matematikos aksiomoms ir teoremoms sunumeruoti, ir gautų skaičių savybių analizė naudojantis tomis pačiomis aksiomomis ir teoremomis. Ši analogija gili, nes atkreipia dėmesį į tai, kad matematikos aksiomos ir natūriniai skaičiai yra tokia galinga sistema, kad gali būti panaudota analizuoti savo pačios savybėms, o tik pakankamai galingas intelektas gali suvokti, kad jis egzistuoja. Nors aš įtariu, kad Hofstadteris mato ir kitą, žymiai labiau įtartiną tos analogijos pusę - kad žmogus negali intuityviai iki galo suvokti savo sandaros, panašiai kaip matematikos aksiomos negali įrodyti, kad Giodelio teiginys teisingas. Čia jau panašaus rimtumo analogija kaip viena mano analogija su Giodelio teorema.
• viena svarbiausių knygos minčių - kad informacijos apdorojimo mašinos judančių dalių judėjimo priežastis yra (įeinanti ir tarpinė) informacija. Bent jau taip sakyti žymiai naudingiau, nei nusileisti iki atomų ar kvarkų. Pastačius iš domino kaladėlių mašiną, kuri gali nustatyti, ar įvestas skaičius pirminis, jos rezultato takelio kaladėlės nugrius ne dėl to, kad jas nugriaus kitos kaladėlės, o dėl to, kad pvz. 641 yra pirminis skaičius.
• turbūt įtartiniausias Hofstadterio teiginys - kad sąmonė yra mąstymas. Jis ignoruoja psichologijos atradimus, kad didžioji dalis mąstymo vyksta nesąmoningai. Kalbant J.Haidto terminais, dramblys tikrai pakankamai protingas, kad galėtų galvoti apie save, bet tai nereiškia, kad raitelis neegzistuoja. Iš kitos pusės, žymiai labiau tikėtina, kad raitelis padarytas iš neuronų kaip ir dramblys, o ne iš ko nors nematerialaus, kaip kai kas galėtų suprasti šio įrašo antraštę.
• Hofstadteriui labai svarbus yra klausimas, ar kito žmogaus (jo žmonos) modelis jo galvoje yra "tokia pati siela, tik žymiai mažesnė ir paprastesnė", ar kokybiškai skirtingas dalykas. Ir nors jis labai norėtų būti nešališkas, šiuo klausimu objektyvumo iš jo tikėtis sunku. Nors nieko akivaizdžiai klaidingo jis nepasako. Man atrodo pats klausimas turi mažai prasmės.
• su "sielos didumo" sąvoka Hofstadteris visiškai nugrybauja. Jo formulė yra [sielos dydis] = [polinkio į altruizmą laipsnis] + [gebėjimas suprasti ir vertinti muziką (Bacho, bet ne Bethoveno)]. Nors taip gerai išmanydamas matematiką galėjo sukurti ką nors prasmingo, pvz. apie suzipuotos sielos dydį baitais.

Kuo skiriasi racionalūs žmonės nuo protingų

Psichologą D.Kahnemaną, gavusį ekonomikos Nobelio premiją, jau minėjau rašydamas apie skirtumą tarp trenktų ir kvailų žmonių, apie kurį, kaip tada rašiau, mokslas aiškios nuomonės neturi. Vis nebaigiu skaityti Kahnemano naujausios knygos Thinking Fast and Slow, todėl kol kas paminėsiu tik vieną dalyką - jos įkvėptą modelį apie skirtumą tarp racionalumo ir protingumo.

Kaip rašo Kahnemanas, didžioji dalis žmogaus mąstymo yra nesąmoninga, o sąmoningas dėmesys yra ribotas brangus išteklis, kuris naudojamas tik tada, kai prireikia. Kahnemanas nesąmoningus procesus knygoje sąlyginai vaidina Sistema nr. 1, o sąmoningus - Sistema nr. 2. Kitas psichologas J.Haidtas, savo knygoje The Happiness Hypothesis (beje jau išverstoje į lietuvių kalbą; apie ją trumpai rašiau čia) nesąmoningus procesus lygina su per džiungles einančiu drambliu, o sąmonę - su raiteliu ant dramblio, kuris gali bandyti įkalbinėti dramblį, gali bandyti jį dresiruoti, bet turi tik ribotas priemones ir galimybes priversti dramblį jo klausyti.

Kahnemanas daug rašo apie eksperimentus, parodančius, kad žmogus dažniau klysta pvz. tada, kai raitelis (sistema nr. 2) pavargęs, ir mažiau kontroliuoja, kaip dramblys (sistema nr. 1) atsakinėja į klausimus. Tačiau ir nepavargę drambliai ir raiteliai skiriasi. Mano nuomone, protingumas, arba gebėjimas greitai prisiminti, susieti ir apskaičiuoti daug įvairių dalykų, yra visų pirma dramblio savybė, kurią toliau plėtojant analogiją būtų galima prilyginti dramblio jėgai. Tuo tarpu racionalumas yra visų pirma mokėjimas susilaikyti nepadarius klaidingos išvados, t.y. raitelio ir dramblio bendradarbiavimo darnumas. Ar dramblio jėga ir draugiškumas yra smarkiai susiję, vis dar sunku pasakyti, bet nenuostabu, kad būna dramblių, kuriems trūksta vieno arba kito.

Ko žmonės gailisi prieš mirtį

Hakerių guru (tiesiogine, o ne perkeltine prasme) P.Graham'as neseniai perskaitė, ko žmonės gailisi prieš mirtį, ir tuojau pat įsirašė į savo to-do list'ą, ką reikia daryti, kad paskui nesigailėtum:

• nepamiršti daryti to, ką norisi daryti, o ne ko tikisi iš tavęs aplinkiniai
• nedirbti per daug
• neslepiant sakyti, ką galvoji ir ką jauti
• rūpintis savo draugyste su artimais žmonėmis
• leisti sau būti laimingam

Daugeliui žmonių tokie patarimai galbūt tinka, bet R.Hansonas apie juos pasakytų, kad prieš mirtį žmogui apmąstant savo gyvenimą, įsijungia tolimasis mąstymo režimas, tuo tarpu dauguma sprendimų gyvenime priimami artimuoju režimu. Ir klaidinga manyti, kad tolimuoju režimu padarytos išvados visada teisingesnės. 

Pavyzdžiui, žmogus turi svajonę mesti darbą, palikti artimuosius, ir nuvažiuoti į Indiją metams kitiems pamedituoti ir pamatyti pasaulio. Arba turi svajonę nuvykti į Holivudą, ir tapti garsiu aktoriumi. Jei žmogus net nepabandys įgyvendinti savo svajonių, gali būti, kad prieš mirtį to gailėsis. Bet jei pabandys jas įgyvendinti, galbūt po dešimties metų gailėsis (be abejo, artimuoju režimu), kad neturi tokio gražaus namo kaip giminaičiai ar buvę bendraklasiai.

Išvada iš to ta pati kaip ir ankstesniame įraše: kadangi tolimasis ir artimasis režimai neištrinamai įrašyti mūsų smegenyse, verčiau stengtis pasiekti susitarimą tarp jų, o ne leisti vienam iš jų klastingai siekti savo tikslų, užgrobiant viršutinius to-do list'o įrašus.

Ekonomika - tai mokslas apie sprendimų priėmimą

S.Landsburgas, žurnalistei komentuodamas vieną iš dabartinių JAV skandalų (kuriame žurnalistas pavadino ištvirkėle studentę, agituojančią už tai, kad valstybė įtrauktų į nemokamų vaistų sąrašą kontraceptines tabletes), priminė D.Friedmano Hidden Order pateikiamą ekonomikos apibrėžimą, kuris sutampa su šio įrašo antrašte:

Ar jūs manote, kad "priežastys", kurioms pritaria ekonomistai, yra svarbesnės ir labiau gerbtinos už "priežastis", dėl kurių gydytojas galėtų rekomenduoti įtraukti kontraceptikus į pilnai kompensuojamų vaistų sąrašą?

Taip, žinoma. Ir štai kodėl: ekonomistai specializuojasi apsvarstyti visas sprendimo pasekmes prieš nuspręsdami, tuo tarpu gydytojai linkę skirti dėmesio tik tam tikroms pasekmėms (tiesiogiai susijusioms su sveikata), ir ignoruoti kitas (pavyzdžiui, pačias įvairiausias mokesčių arba draudimo įmokų padidėjimo pasekmes). Aš manau, kad bet kokioje rimtoje viešoje diskusijoje dėl valdžios veiksmų turėtų būti apsvarstomos visos pasekmės, o ne tik pasirinktos. Ekonomistai yra daug ir sunkiai galvoję, kaip to pasiekti. Mums ne visada pasiseka, bet mes bent jau turime sistemą, kaip tai daryti, o gydytojai - ne.

Sekmadienio skaitiniai: jūsų religija klaidinga

Jau truputį rašiau apie Joel Grus knygą Your Religion ir False, o neseniai netikėtai ją perskaičiau. Kaip ir reikia tikėtis, Joel Grus kritikuoja tikėjimą dievais, siela, rojumi ir angelais, žinomas ir nežinomas religijas, kultus, ir "užsiėmimus, kurie yra pakankamai religijos, kad būtų klaidingi", įskaitant didelių akmeninių galvų garbinimą, astrologiją, singuliaritarizmą, objektyvizmą, Dungeons and Dragons, New Age, deizmą, panteizmą, unitarizmą ir nereliginį dvasingumą. Bet jis turi pagrįstų priekaištų ir agnosticizmui (neidami į bažnyčią išpažinties agnostikai išsiduoda, kad yra veidmainiai, ir iš tikrųjų netiki katalikybės doktrinomis, o valgydami dieną ramadano metu - kad netiki Islamu) bei religinei tolerancijai ("niekam negalima kritikuoti mano įsitikinimų, jei aš sakau, kad jie religiniai"). Apibendrinant, ši knyga yra neblogas įvadas į pasaulio religijas, nors norint pilnai ją įvertinti ir atskirti prasimanymus nuo juokų apie tikrus dalykus, reikia būti susipažinus su XX a. devinto ir dešimto dešimtmečių JAV kultūra. Dėl to tikėtina, kad knyga niekada nebus išversta į lietuvių kalbą, taigi šį bei tą išversiu čia:

Religijos šalininkai dažnai teigia, kad pasaulio istorijoje būta nemažai atvejų, kai religija prisidėjo prie pagirtinų dalykų sukūrimo. Pavyzdžiui, šventas Petras be religijos niekada nebūtų pastatęs savo gražiosios bazilikos Romoje, Ford ir Mercedes niekada nebūtų sukūrę modernių papamobilių, Leonardas da Vinčis niekada nebūtų nutapęs Paskutinės vakarienės, [...]

Tačiau šis argumentas ignoruoja F.Bastiat įvardintą efektą apie "tai, kas matoma, ir tai, kas nematoma". Jei nebūtų religijos, galbūt šventas Petras būtų suprojektavęs elegantišką prekybos centrą, Ford ir Mercedes galbūt būtų pagaminę vandeniliu varomus arba hibridinius automobilius ar kabrioletus, o Leonardas da Vinčis būtų turėjęs daugiau laiko sukurti savo komerciškai labai sėkmingą kodą bei piešti nuogiems vyrams apskritimuose.

Beje, T.Cowenas save vadina nereligingu religijos šalininku, bet knyga kiek supratau jam irgi patiko.

Apie moralės filosofijos įtaką ekonomikai

Moralės filosofija yra senas ir daug emocijų keliantis klausimas, ir nors kai kurie ekonomistai turi ką apie ją pasakyti, buvau nustebęs, kad šitas podcastas su David Rose toks įdomus. Rose prasmingai ir be didelių nesąmonių pamini A.Smitą (rinkos dydis ir darbo pasidalinimo mastas yra svarbiausia klestėjimo priežastis), F.A.Hayek'ą (ekonominės informacijos surinkimas ir apdorojimas yra koordinavimo problema), B.Weingast'ą (institucijos Pietų Amerikoje panašios į turtingų šalių, bet to neužtenka), ir evoliucinę psichologiją (žmonės yra prisitaikę gyventi mažomis grupėmis, ir jų stipriausi moralės impulsai pritaikyti būtent tam). Taip pat jis įdomiai kritikuoja behavioural ekonomikos eksperimentus, kurie paprastai vyksta mažose (ne didesnėse už pirmykščių žmonių bandą) žmonių grupėse, ir anot Rose mažai ką sako apie tai, kaip žmonės elgiasi didelėje visuomenėje.

D.Rose ne tik išreiškia nuomonę, kad be laisvos prekybos ir tinkamų institucijų (pvz. nuosavybės teisių), ekonomikos augimui ne mažiau svarbios yra atskirų žmonių moralės normos, bet ir turi konkretų modelį, kokios tos moralės normos turėtų būti, kad ekonomika augtų netrukdoma. Moralė D.Rose požiūriu yra mechanizmas, galintis padėti išspręsti keletą svarbių koordinavimo problemų.

Viena tokių problemų yra informacijos apdorojimas įmonės ar organizacijos viduje. F.A.Hayek'as rašė, kad rinka yra efektyvus informacijos surinkimo ir apdorojimo mechanizmas. Bet įmonės/organizacijos viduje rinkos santykių nėra, ir dažnai kyla taip vadinama "auksinės galimybės" problema - kai informacija apie optimalius veiksmus tam tikru atveju prieinama tik vienam žmogui. Ar jis pasielgs taip, kad prisidėtų prie ekonomikos klestėjimo, dažnai priklauso tik nuo jo moralės nuostatų. Blogiausia, kad didelėje visuomenėje neužtenka gėdos ir kaltės jausmo, nes gali būti tokių veiksmų (pvz. pritaikius "pilką" būdą sutaupyti 1000 dolerių mokesčių arba nusirašinėti per egzaminą), kurie niekam nepadaro išmatuojamos žalos.

Kita problema, kuriai svarbi moralė, jei teisingai supratau D.Rose, yra įsipareigojimų nuoseklumo garantijos laikui bėgant. Daugelio įsipareigojimų vykdymą užtikrinti teisiniu keliu nepraktiška, todėl ar jie bus vykdomi, ar ne, priklauso nuo moralės normų. Konkrečiai D.Rose išskiria "racionalizavimą didesnio gėrio vardan", nuo kurio grėsmės dažnai priklauso didelės organizacijos darbuotojų motyvacija ar jos stoka. Banalus pavyzdys būtų vadovo pažadas paaukštinti gerai dirbantį darbuotoją pareigose, kurio nauda žymiai mažesnė, jei jis gali būti paaukotas vardan didesnio gėrio.

D.Rose mano, kad šios problemos yra mažiausios, jei kiekvienas žmogus kasdieniniame gyvenime vadovaujasi tokiomis moralės nuostatomis:
1. Nedaryti nieko, kas turi ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pasekmių (padeda išvengti racionalizavimo didesnio gėrio vardan)
2. Nedaryti nieko, kas sukeltų neigiamų pasekmių, jei taip elgtųsi visi (t.y. kažkas panašaus į Kanto kategorinį imperatyvą) - padeda išvengti "auksinės galimybės" problemos.

Išsamiau savo teoriją D.Rose išdėsto knygoje, kurios dar neskaičiau, bet jis pakankamai pripasakojo ir podcaste, kad būtų ką komentuoti.

Iš pradžių pagalvojau keturis dalykus:

• A.Klingas apie moralės normų svarbą ekonomikos augimui panašiai rašė prieš kokius dešimt metų.
• Rose trivializuoja moralę. Teisės ekonomine analize užsiimantys ekonomistai seniai yra praradę viltį surašyti visas didelei visuomenei reikalingas taisykles ant vienos akmens lentelės ar ožio odos. Geriausia ką esu skaitęs apie tai - D.Friedmano knyga Law's Order. Pvz. Rose sako, kad galima vogti gelbėjimo ratą jei gelbėji skęstantį vaiką, bet ar tai ne racionalizavimas didesnio gėrio vardan?
• R.Hansonas apie Rose teoriją pasakytų, kad žemdirbių moralės normos geriau tinka kapitalizmui nei laukinių žmonių, nes yra toliau pažengę koordinavimo problemų didelėje žmonių grupėje sprendimo prasme.
• Rose teorija yra paradoksali tuo, kad vertindamas visos visuomenės gerovę, jis akivaizdžiai vadovaujasi utilitarizmu (ar bent jau kažkokia konsekvencionalizmo atmaina), kurį kritikuoja kaip netinkamą asmeninių sprendimų priėmimui didelėje visuomenėje. Ir visa laimė. Nes tie, kas vadovaujasi deontologinėmis teorijomis vertindami visuomenės gerovę, yra linkę propaguoti kentėjimą už skolinimąsi, išlaidavimą ir kitas nuodėmes, ir mano, kad tie, kas siūlo su krizėmis kovoti monetarinės politikos priemonėmis, eina prieš Dievo valią. 

Paskui pradėjau rašyti šį įrašą, ir pamačiau, kad 2009 metų kovą D.Rose ragino B.Bernanke atleisti akseleratoriaus pedalą gąsdindamas infliacija. Moralės filosofija - tikrai pavojingas dalykas.